(KAP) Rugsėjo 14 d. Tikėjimo mokymo kongregacija paskelbė paaiškinimą, pagrindžiantį ilgalaikę komą patiriančių ligonių maitinimo ir hidratacijos būtinybę. Šis Tikėjimo mokymo kongregacijos pareiškimas yra komentaru papildytas atsakymas į JAV vyskupų konferencijos klausimus. Vieša polemika dėl ilgalaikės komos būsenos ligonių gyvybės palaikymo ypač aštriai iškilo amerikietės Terri Schiavo atveju. 2005 m. šiai komos būsenos ligonei teismo sprendimu buvo nutrauktas maisto bei vandens tiekimas, ir tai sukėlė jos mirtį.

Pasak dokumento, Katalikų Bažnyčios moralės požiūriu neleistina nutraukti maisto ir vandens tiekimą ilgalaikės komos būklės žmonėms. „Ilgalaikės vegetacinės būklės“ asmuo išlaiko žmogiškąjį orumą, todėl turi teisę į „proporcingą slaugą“, o tai apima maisto ir vandens tiekimą taip pat dirbtiniais būdais.

Maisto ir vandens tiekimas apsaugo nuo bado ar troškulio keliamų kančių ar mirties. Pasak Tikėjimo mokymo kongregacijos, moralinė pareiga tiekti maistą ir vandenį galioja išskyrus tokius atvejus, kai maitinimas ar hidratacija sukelia pacientui žymius fizinius negalavimus.

Komentare pabrėžiama, kad maisto ir vandens tiekimas vegetacinės būklės pacientams yra „natūralus gyvybės palaikymas, o ne medicininė procedūra“. Todėl šiuo atveju atsisakymas nuo terapijos negalioja. Pagal Bažnyčios mokymą atsisakymas nuo terapijos būtų moraliai leistinas tik tokiu atveju, jei medicinos priemonės nulemtų „tik trumpalaikį ir skausmingą gyvybės pratęsimą“.

Maisto bei vandens tiekimo tikslas yra „neleisti, kad pacientas mirtų iš bado ar troškulio“. Šių priemonių netaikymas būtų tolygus „eutanazijai dėl veiksmo neatlikimo“. Ištiktas ilgalaikės komos pacientas turi visiems lovos režimo ligoniams būdingą teisę į medicinos bei slaugos priemones: į kraujo perpylimą, skausmo malšinimą ar komplikacijų prevenciją.

Pasak Tikėjimo mokymo kongregacijos dokumento, vegetacinės būklės ligonio priežiūros sunkumai, tenkantys tiek artimiesiems, tiek sveikatos priežiūros sistemai, nėra pateisinama priežastis palikti ligonį likimo valiai. Paprastai nei pacientui, nei jo artimiesiems dirbtinis maisto bei vandens tiekimas nesukelia didelių sunkumų. Komentare taip pat atkreipiamas dėmesys, kad dirbtinis maisto bei vandens tiekimas „nėra susijęs su ypatingomis išlaidomis ir yra prieinamas vidutinio lygio sveikatos apsaugos sistemai“. Kita vertus, atokiuose ar ypač skurdžiuose regionuose dirbtinis maisto bei vandens tiekimas gali būti neįmanomas. Tačiau tokiu atveju išlieka pareiga teikti ligoniui bent minimalią slaugą.

Taip pat aptariami atvejai, kai dėl medicininių komplikacijų maisto bei vandens tiekimas neduoda naudos ar sukelia pacientui neproporcingų sunkumų bei fizinių negalavimų. Pasak Tikėjimo mokymo kongregacijos dokumento, šie „išimtiniai atvejai“ nedaro įtakos bendrajam principui, pagal kurį maisto bei vandens tiekimas laikomas natūralia gyvybės palaikymo priemone.

Tikėjimo mokymo kongregacijos vicesekretorius kun. Joseph Augustine Di Noia interviu Vatikano radijui teigė, kad dokumentas dėl vegetatyvinės būklės pacientų maitinimo atitinka ankstesnę Bažnyčios mokymo liniją. Popiežius Jonas Paulius II 2004 m. taip pat pabrėžė, kad pagal ankstesnius Bažnyčios magisteriumo pareiškimus maisto bei vandens tiekimas nėra „ypatinga priemonė“.

Tikėjimo mokymo kongregacijos vicesekretorius taip pat prieštaravo argumentacijai dėl trūkstamos komos būklės ligonių gyvenimo kokybės. Pasak jo, gyvenimo kokybės sprendimas “nėra mūsų rankose”, žmogaus orumas galioja visomis žmogiškosios egzistencijos stadijomis. Gyvybė yra Dievo dovana, žmogui nevalia ja manipuliuoti.

„Bažnyčios žinios“
katalikai.lt